Wiccans

2012-05-05 mūsų nedidelė bendruomenė šventė Belteiną. Tą progą mūsų kovenas nuvyko į savo jėgos vietą ir saulėlydžio metu pradėjo Belteino ritualą. Taip pat buvo inicijuota naujoji wiccane Manula-Anuja. Nuoširdūs sveikinimai jai.

Pasirengimo ritualui nuotraukas galite pamatyti mūsų Fecebook paskyroje

Sveikiname sulaukus Belteino, populiarioje literatūroje minima kaip Valpurgijos naktis.

Belteinas yra vienas iš Mėnulio švenčių, todėl jo data yra kilnojama atsižvelgiant Mėnulio pilnačių skaičių. Šiemet Belteinas bus gegužės 5 d. per pilnatį.

Ritualai tinka skirti meilei. Taip pat naudojamas Gegužinė kartis su įvairių spalvų juostomis, kurų spalvos simbolizuoja daromą ritualą.

Per Belteiną negalioja santuokos įžadai, taigi kam priimtina ir tinkama yra laisvas elgtis kaip nori.

Su pirmais saulės spinduliais reikia išsimaudyti ryto rasoje taip įgaunant atsparumą ligoms visiems metams.

Šventė simbolizuoja Deivės ir Dievo santuoką. Tai naktis, kai jie abu užmezgė naują Dievą, kuris gims per Jolę.

Daugiau apie šabašus galite perskaityti http://www.wiccans.lt/?page_id=424

Sveiki wiccanai ir mums prijaučiantys, pradėjome wicca religines bendruomenės registravimo procesą. Laukiame wiccanu, kurie nepabijotų savo pasaulėžiūros deklaruoti. Po įstatu rengimo Teisingumo ministerijai reikės pateikti įstatus su Lietuvos wiccanu parašais. Maloniai prašau jusu, wiccanu ir prijaučiančių ,pareikšti savo pasiryžimą padėti parašą po įstatais. Apie savo apsisprendimą prašau jūsų pranešti man asmenine žinute, kad galėčiau susitikti su jumis parašui.
Pagarbiai,
Inicijuotas wiccanas Merlin.

WICCA
Ritualai ir magija
Pirmas užsiėmimas gegužės 18 d. 18 val.
Trukmė 2-2,5val.
Ezoteriniame centre “AUM”, Kęstučio g. 83, Kaunas

Temos:
1. Wicca (gegužės 18 d. 18 val.)
a. Filosofija
b. Dievybes, elementalai.
c. Ritualiniai irankiai, ratas
d. Šabašai ir Esbatai

2.  Magija (gegužės 25 d.18 val.)
a. Savos stichijos beieškant.
Stichijų meditacija
b. Ritualo eiga.

Informacija ir registracija tel: 8-686-52078

OSTARA

Dar vadinama: saulės šventė, pavasario lygiadienis, pavasario apeigos, Ostara
Data: kovo 21 diena (galimi kalendoriniai svyravimai tarp 20 ir 22 dienos)
Astrologinė data: saulė 0° (pradžia) avine
Reikšmė metų cikle: pavasario lygiadienis, pavasario pradžia
Simboliai: zuikis, kregždės, gluosnio pumpurai (kačiukai), kiaušiniai

Ostara yra pavasario lygiadienis, tai laikas kada diena ir naktis susilygina ir nuo šios dienos šviesa
laimi prieš tamsą ir dienos pradeda ilgėti. Žiema pralaimėjo ir traukiasi užleisdama kelią šviesai ir
šilumai. Kasdieną saulė stiprėja kol per Beltainą susijungs su žeme kad pradėtų naują gyvybę. Tai
šventė simbolizuojanti pradžią, naujumą ir rytą, švenčiamas saulės sugryžimas, naujos gyvybės ir
augimo pradžia.

Etimologija:

Šventės pavadinimas kilęs iš germanų pavasario deivės Ostaros (taip pat dar vadinamos Eostra).
Pats žodis ostara reiškia tą patį kaip ir lotynų kalboje „aurora“ar graikų „eos“ reiškiančių švytėjimą
ir žvilgėjimą.

Ostara švenčiama kovo 21 dieną, kai susilygina diena ir naktis – atėjus pavasario lygiadieniui.
Kadangi tai saulės šventė ji nėra kilnojama o galimi kalendoriniai svyravimai tarp kovo 20 ir 22
dienos susidaro dėl keliamųjų metų skaičiavimo.

Simboliai, Tradicijos:

Pirmoji saulės šventė po ilgų sutemų skiriama jaunam saulės dievui ir gyvenimo pradžiai.
Džiaugiamasi gamtos pabudimu, naujomis jėgomis, suteikiamčiomis gyvybei jėgos ir vaisingumu
kuris su kiekviena nauja saulėta diena vis didėja. Saulė, kaip raguotasis dievas dabar jau jaunuolis,
kuris vis stiprėja, bet dar nesubrendęs ir savo jėgas nemokantis naudoti išmintingai. Jis jaunas,
gražus ir laukinis. Greitas jis virs kariu ir gaus savo ginklus. Žemė, kaip deivė vis dar baltai
pasipuošus, ji jauna bet vis dar nekalta. Deivė ir Raguotasis susitinka pirmą kartą bet jie dar jauni ir
iki Beltaino liks tik flirtuojančiais įsimylėjėliais.

Pavasario lygiadienis yra pusiausvyros laikas, kai visi elementai žmoguje yra tobuloje harmonijoje.
Ritualą geriausiai atlikti lauke, ratą papuošiant šviežiomis šakelėmis, o vandenį pasisėmus iš
gamtoje esančio šaltinio. Ostara yra tinkamas laikas atsisakyti seno ir pradėti kažką naujo. Tai taip
pat geras laikas duoti sau (ar kitiems) naujus pažadus. Svajonės, mintys ir norai turi didelės galios
– naujai užgimstanti gamta ir gyvybė suteikia daug jėgos. Kartu su saule jos pradeda augti ir įgyja
galios. Ritualo metu susijunkite su žeme, pajuskkite ją, paaukokite jai duonos, vyno ir žinoma
kiaušinių.

(c) Lilith

Sveikiname Lietuvos žmones su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Prieš 22 metus Lietuvos valstybė vėl buvo atkurta ir atsirado politiniame pasaulio žemėlapyje. Visus užmaršties metus Lietuvos valstybingumas buvo mūsų visų širdyse slepiamas nuo įvairaus plauko okupantų bei svetimos ideologijos skleidėjų.

Panašiai kaip ir mūsų valstybė, wicca daugelį metų buvo slepiama nuo bažnyčios, tačiau išliko mūsų visų širdyse.

Linkime jums visiems drąsos būti laisvėms ir valdyti savo gyvenimo patiems.

TEBŪNIE LAISVĖ!!!

Amžinasis metų ratas sukasi kartu su saule ir mėnuliu. Žiemą per Jolę saulė gimsta, auga pavasarį, vidurvasarį įgauna daugiausiai jėgos ir po truputį silpsta, kol galiausiai miršta rudens pabaigoj per Samheiną. Aštuonios didžiosios metų šventės – šabašai – dalina metų ratą į 4 saulės ir 4 mėnulio šventes. Saulės šventės yra pastovios datos – tai saulės kulminaciniai taškai – žiemos (gruodžio 21 d.) ir vasaros (birželio 21d.) saulėgrįžos, bei pavasario (kovo 21 d. ) ir rudens (rugsėjo 23 d.) lygiadieniai. Šios 4 saulės šventės reprezentuoja 4 metų laikų pradžią.

Kitos 4 šventės yra mėnulio šventės ir jos švenčiamos esant tam tikrai pilnačiai ar stojus jaunam mėnuliui. Šių švenčių datos yra kilnojamos, jos metų rate įsiterpia tarp saulės švenčių ir žymi vidurį, kulminacinį metų laiko tašką, kada reikia pradėti ruoštis kitam metų laikui.

Mėnulio kalendorius yra savitas ir daugumai nesuprantamas arba jis tiesiog patogiai interpretuojamas susigalvojant ir nustatant fiksuotas datas – Samheiną įpratome švęsti spalio 31, Imbolką vasario 2, Beltainą balandžio 30, Lugnasadą liepos 31.

Tačiau šis patogumas yra apgaulingas, kadangi pilnaties šventės švenčiamos jau esant jaunam mėnuliui, o Samheinas gali būti švenčiamas jau ir esant pilnačiai. Taigi taip šventės praranda tikrąją savo prasmę ir atliekamiems ritualams gali neužtekti sustiprinančios mėnulio galios.

Savo ritualams galima pasirinkti artimiausią pilnatį ar artimiausią jauną mėnulį, tačiau pagal Tradiciją šabašai švenčiami esant būtent konkrečiai pilnačiai.

Imbolkas švenčiamas per antrąją pilnatį, Beltainas – esant penktajai pilnačiai, Lugnasadas  – esant 8 pilnačiai, Samheinas švenčiamas stojus jaunam mėnuliui, taigi prieš 11 pilnatį.

Kaipgi skaičiuojamas mėnulio laikas ir kaip nustatyti pirmąją pilnatį? Mėnulis nesivadovauja Grigaliaus kalendoriumi, jis neprasideda sausio 1 dieną ir nesibaigia gruodžio 31d. Mėnulio mėnuo prasideda nuo jaunaties, o pirmoji mėnulio metų jaunatis skaičiuojama nuo Jolės (žiemos saulėgrįžos) būnančios gruodžio 21 d. Mėnulio mėnuo pasideda stojus jaunačiai taigi per arba po Jolės pirmoji pilnatis ir laikoma pirmąja metų pilnatimi(net jei tarp Jolės ir pirmosios jaunaties jau buvo pilnatis, šita pilnatis laikoma dar praėjusių metų pilnatimi). Labai galimas variantas kad pirmasis jaunas mėnulis bus dar gruodį, tačiau kai kada išpuola jis ir sausio mėnesį. O pirmoji pilnatis eina po 2 savaičių visada sausio mėnesį. Taigi taip galima apskaičiuoti visas pilnatis ir jaunus mėnulius. Paskutinė jaunatis bus visada ta, kuri prieš saulėgrįžą.

Saulės metai gali turėti 12 arba 13 jaunačių, taigi atitinkamai ir mėnulio mėnesių, bet paprastai po 2 metų su 12 mėnulio mėnesių, seka vieneri turintys 13 mėnulio mėnesių.

Dabar galima geriau suprasti kodėl skaičiuojant pagal saulės kalendorių galima lengvai susipainioti mėnulio šventėse.

Taigi atsižvelgiant į 2012 metų mėnulio kalendorių šabašai turėtų būti šiomis datomis:

Imbolkas 2012-02-07

Beltainas 2012-05-05

Lugnasadas 2012-08-01

Samheinas 2012-10-15

Švenčiant Samheiną šiais metais labai akivaizdus nesutapimas yra tarp mūsų įprastų datų ir mėnulio kalendoriaus. Samheinas yra vienintelė šventė kuri švenčiama esant jaunam mėnuliui – tai atsisveikinimo su saule ir mirties šventė, o šiais metais spalio 31 d. kaip tik stoja pilnatis.

Abiejų dangaus kūnų poliariškumas kai mėnulis reprezentuoja moteriškumą, dvasingumą, emocijas, jausmus, intuiciją ir pasyvumą, o saulė – vyriškumą, materialumą, racionalumą, logiką, protą ir aktyvumą metų rate sudaro amžiną kaitą ir kartu nedalomą visumą. Mes esam gamtos dalis, gyvename gamtos ritmu, keliamės ir gulamės su saule, mus įtakoja metų laikai ir dangaus kūnai, nes mes sudaryti iš tų pačių žvaigždžių dulkių. Reikia rasti laiko susigyventi su gamta, įsiklausyti ką ji sako ir gyventi darnoje su savim pačiu ir su visa visata.

Lilith

(c) Copyright

Imbolko diena buvo atšvęsta senoje jėgos vietoje. Wiccanai atvažiavo dar per pietus, kad galėtų tinkamai paruošti ratą bei pasiruošti energijos įžeminimui. Lauke temperatūra siekė iki -28. Pakeliui į jėgos vietą sniege buvo galima pamatyti įvairių žvėrių pėdsakų kas leido suprasti, kad miškas ir miško dvasios priima mus. Bendrą atmosferą palaikė saulė ir ramus oras. Gana greitai ratas buvo paruoštas: malkos Imbolko laužui, įrankiai, ratas ir t.t.. Artėjant sutemom prasidėjo ritualas. Nors oro temperatūra dar nukrito, tačiau uždarius ratą šalčio nesijautė.  Po sėkmingo ritualo, visi grįžo į kaimo turizmo sodybą energijos įžeminimui. Vaikai galėjo pačiuožinėti nuo netoli įrengto kalniuko rogėmis, visi turėjo galimybę pasimėgauti pirties ir kubilo malonumais, o šiltas baseinas suteikė dar didesnį žavesį šiai gražiai šventei. Kitą rytą visi išsiskirstė iki Ostaros. Nuotraukas galite pamatyti čia

Šiandien yra Imbolkas, Brigitos diena, laužų diena. Šiandien Deivė pirmą kartą parodo savo sūnų pasauliui. Gamtoje pasimato pirmieji pavasario ženklai. Gamta po ilgo miega pradeda busti. Ritualai tinkamai – apsivalymo su stichijomis, jėgų savyje pažadinimas. Šios šventės simbolis – laužas.

Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus (jo lavonas) po nukryžiavimo buvo suvalgytas jo mokinių, galima paaiškinti ne tik krikščioniškąją kanibalizmo mistiką, bet ir daugelį kitų krikščionybės mįslių.
Eucharistijos ritualai panašūs į tikrųjų kanibalų apeigas

Jau nuo seno nekrikščionis glumina daugelio krikščionių atliekami ritualai, susiję su įsivaizduojamu Jėzaus Kristaus (Jėšujos iš Nazareto, krikščionių pranašo, garbinamo kaip dievas ar dievo sūnus) kūno valgymu ar kraujo gėrimu.

Valgydami pašventintus specialius vaflius ar gerdami vyną, katalikai, stačiatikiai ir kai kurių kitų krikščionių grupių atstovai įsivaizduoja, kad tai – jų pranašo (ar dievo) kūnas ir kraujas. Nemažai krikščionių mano, kad tokiu būdu priartėja prie savojo dievo, įgauna dieviškųjų savybių; kai kurie netgi įpuola į ekstazę.

Šie ritualai tiek savo esme, tiek forma (išskyrus tai, kad tikrovėje valgomas vaflis, o ne žmogiena) labai primena daugelio žinomų kanibalistinių kultūrų apeigas – tikrieji kanibalai dažniausiai valgė žmones (ir dabar ko gero valgo kai kuriuose Afrikos bei Azijos regionuose) visai ne iš bado, o todėl, kad tikėjo, kad suvalgę žmogų ar kurią nors jo kūno dalį, perims visą jo jėgą ir drąsą.

Panašiai ir krikščionys valgo įsivaizduojamą savo dievo kūną bei geria įsivaizduojamą jo kraują ne todėl, kad yra alkani, o norėdami įgauti dieviškųjų savybių, suartėti su (kaip jie tiki) prisikėlusiu Jėzumi Kristumi bei sustiprinti tarpusavio solidarumą.
Jėzaus Kristaus kūno dingimo aplinkybės iki šiol neišaiškintos

Tai, kad Kristaus lavonas dingo iš kapavietės, kur jis buvo paliktas iki šabo pabaigos, krikščionys vadina stebuklu, pristato kaip savo pranašo dieviškumo ar net vėlesnio prisikėlimo įrodymą. Keistas tai argumentas – sprendžiant pagal biblijinius šaltinius, kapo nesaugojo niekas, kas nebūtų suinteresuotas Kristaus dieviškumo įrodymu (apie tai bus kalbama truputį vėliau), taigi lavonas galėjo būti išgabentas į bet kurią palaidojimo vietą.
Ar tik „Paskutiniosios vakarienės“ scena nėra nurodymas suvalgyti Kristaus kūną po jo mirties?

Keliose Naujojo testamento vietose aprašyta vadinamoji „Paskutinė vakarienė“, įvykusi prieš pat Kristaus suėmimą ir nukryžiavimą. Jos metu Jėzus Kristus liepė savo mokiniams valgyti duoną ir gerti vyną, aiškindamas, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. (Pavyzdžiui, Evangelija pagal Matą, 26, 26-28)

„Paskutinė vakarienė“ tapo eucharistijos pagrindu. Tačiau labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ metu Jėzus Kristus kalbėjo ne tiek apie duoną ir vyną, kiek apie savo paties kūną ir kraują.

Evangelijoje pagal Joną cituojami tokie Kristaus pasisakymai apie savo kūną ir kraują:
„Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, tai neturėsite gyvybės savyje <…> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą <…> Nes mano kūnas yra tikras penas ir mano kraujas tikrasis gėrimas <…> Šita yra iš dangaus atėjusioji duona…“ (Evangelija pagal Joną, 6, 53-58)

Krikščionių teologai aiškina šiuos Kristaus žodžius perkeltine prasme. Tokia interpretacija labiausiai atitinka krikščionybės interesus, tačiau evangelijos tekste Jėzaus Kristaus žodžiai skamba visai ne metaforiškai.

Jei Jėzus Kristus suvokė savo kūną ir kraują kaip tai, kas valgytina, tai labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ scena – tai ne kas kita, kaip priminimas mokiniams, kad šie privalės suvalgyti mokytojo kūną.
Tikėtina, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas savo pasekėjų

Kiek galima spręsti iš biblijinių tekstų, kapavietė, kurioje buvo paliktas Kristaus kūnas, nebuvo saugojama. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą teigiama, kad, siekdami sutrukdyti pavogti Jėzaus Kristaus lavoną, žydų dvasininkai ir fariziejai kitą dieną po nukryžiavimo prašė Pontijaus Piloto paskirti sargybą prie Kristaus kapo, o kai Pilotas atsakė, – „Turite sargybą…“ – dvasininkai pastatė (savo?) sargybinius bei „užantspaudavo akmenį“ (kuris buvo užverstas ant kapavietės). (Evangelija pagal Matą, 27, 62-66)

Šis epizodas labiau primena ne liudininko pasakojimą, o vėlesniais laikais visiškai su žydų tikėjimu ir kultūra nesusipažinusio žmogaus prikurtą klastotę, kadangi tuo metu buvo šabas, o darbas (kapo antspaudavimas, o ko gero – ir derybos su Pilotu, sargybos statymas ar gal netgi sargybos ėjimas) šabo metu žydams buvo sunkus nusikaltimas prieš jų religiją.

Juk per šabą netgi pranašo motina bei (matomai) sugyventinė ar žmona Marija Magdalietė nedrįso netgi ruoštis Kristaus laidotuvėms – ką jau bekalbėti apie kapo antspaudavimą ir sargybą prie kapo. Nekyla abejonių, kad, kol saulė nusileido šeštadienį, Jėzaus Kristaus kapavietės niekas nesaugojo.

O ir sekmadienio rytą atėjusios prie kapo, Marijos ten terado tik nepažįstamą vyrą, įtikinėjusį, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų (ar du vyrus – pagal Luką ir Joną). Taigi greičiausiai kapo iš viso nesaugojo niekas iš Kristaus nedraugų.

Kapo savininkas „šventasis“ Juozapas iš Arimatėjos matomai buvo Jėzaus Kristaus šalininkas, tad faktiškai su pranašo lavonu jo pasekėjai galėjo daryti ką tik norėjo. Galėjo jį ir suvalgyti, ypač jei Jėzus Kristus pats to troško.

Jeigu Jėzaus Kristaus kūnas iš tikrųjų dingo jo pasekėjų kanibalistinės puotos metu, visai realu, kad pastarieji išsaugojo savo kraupią paslaptį. Tokios paslapties atskleidimas ne tik būtų sukompromitavęs besikuriančią krikščionybę, bet ir kanibalizmo netoleravę žydai greičiausiai būtų užmėtę akmenimis paskutiniosios puotos dalyvius. Pagaliau, jei kuris nors iš pašvęstųjų kada ir prasitarė, juo paprasčiausiai niekas nepatikėjo.
Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas, daugelis krikščionybės mitų bei ritualų nebeatrodo keisti ir nesuprantami

Kaip jau buvo minėta, tampa prasminga „Paskutinės vakarienės“ scena. Jos paskirtis – sutaikyti Jėzaus Kristaus mokinius su mintimi, kad jie turės suvalgyti savo mokytojo kūną bei gerti jo kraują, ir iš anksto nuteikti vadinamuosius „apaštalus“, kad tuo būdu šie perims Kristaus dieviškumą.

Kartu įgauna prasmę ir daugelis kitų krikščionybės aspektų, tarp jų – ir pats krikščioniškasis mitas apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.
„Šventojo“ Gralio mistika

Krikščionys didelę reikšmę teikia taurei, iš kurios Jėzus Kristus gėrė „Paskutinės vakarienės“ metu, ir į kurią, pagal Robertą iš Borono, Juozapas iš Arimatėjos vėliau surinko Kristaus kraują.

Krikščionys priskiria vadinamajam Graliui įvairiausias stebuklingas galias, ir matyt kad, norint jomis pasinaudoti, reikia iš Gralio atsigerti – tam tikra prasme reikia gerti tikrąjį Jėzaus Kristaus kraują

Peršasi išvada, kad greičiausiai ir Juozapas rinko savo pranašo kraują ne šiaip sau, kad visai realu, kad iš tos taurės buvo geriama netrukus po Jėzaus Kristaus mirties, ir kad krikščionių fantazijos, susijusios su vyno gėrimu religinių apeigų metu, yra kažkada įvykdyto kraupaus ritualo atkartojimas.
Prisikėlimo mitas

Prisikėlimas po mirties nėra krikščionių išradimas. Antikiniais laikais klestėjo ne vienas tikėjimas, kurio dievybės periodiškai mirdavo ir prisikeldavo. Dažnai su vieno ar kito dievo prisikėlimu buvo susijusios aukojimo apeigos, o aukas – dažniausiai naminius gyvulius – paprastai suvalgydavo misterijų dalyviai.

Ar tik Jėzus Kristus panašiai neįsivaizdavo savo mirties ir prisikėlimo – kad jis atgims jo kūną valgiusiuose ir jo kraują gėrusiuose mokiniuose? Pagal „šventą“ Joną, Jėzus Kristus aiškino taip: „Kas mano kūną valgo ir kraują geria, tas pasilieka manyje ir aš jame“. (Evangelija pagal Joną, 6, 56; kursyvas mano, G.Š)
Eucharistija

Priėmus prielaidą, kad pirmoji eucharistija buvo tikra, o ne simbolinė, pats ritualas pasirodo visai kitoje šviesoje, kaip krikščionis suvienijusios apeigos, kurios iš tikrųjų prasidėjo ne prieš Kristaus mirtį, o greičiausiai – naktį po jos.

Juk niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendra paslaptis ar bendras nusikaltimas. Atlikę kulto apeigas, kurias kiti laiko nežmoniškomis ar netgi nusikalstamomis, žmonės jaučiasi pašvęstaisiais, išskirtaisiais, kitokiais nei visi.

Juk ir dabar eucharistija išlieka vienu iš pagrindinių krikščionių vienybę palaikančių ritualų. Bendras įsivaizduojamo dievo kūno valgymas dažniausiai ir vadinamas „komunija“ – priėmimu į šio ritualo jau siejamų krikščionių tarpą ar dar didesniu krikščioniškojo bendrumo sustiprinimu.
Polinkis į pasyvų kanibalizmą psichologiškai įmanomas

Nėra jokia paslaptis, kad Jėzus Kristus nebuvo psichiškai subalansuota asmenybė. Neaiški tėvystė buvo nenuplaunama dėmė pirmojo amžiaus žydams, ir pačioje Biblijoje nemažai dėmesio yra skiriama nuo pat vaikystės pasireiškusiam Jėzaus Kristaus ekscentriškumui.

Todėl visai įmanoma, kad Jėzus Kristus norėjo būti suvalgytas. Ir dabar pasitaiko žmonių, kurie trokšta būti suvalgyti; pavieniai sutartinio kanibalizmo atvejai, kai „auka“ savo iniciatyva susiranda būsimą valgytoją su Interneto pagalba ar panašiai, tampa žinomi ir plačiajai visuomenei. Visai tikėtina, kad panašių troškimų turėjo ir Jėzus Kristus.
Ko gero krikščionių kanibalistinė mistika ir dabar skatina psichologinius kraštutinumus

Tarp krikščionių yra nuo seno paplitę mitai apie vampyrizmą; ten, kur dominuoja krikščioniška kultūra, susilaukia didelio pasisekimo filmai apie žmogėdras, kraugerius ir panašius herojus. Būtent krikščionių tarpe pastoviai atsiranda tiek maniakų žudikų, į smurtą linkusių iškrypėlių, kiek nėra nė vienoje kitoje kultūroje; krikščioniškosios civilizacijos terpėje vėl ir vėl atsiranda norinčių būti suvalgytiems.

Ar tai nėra „Paskutinės vakarienės“ atgarsiai? Juk dauguma krikščionių pastoviai dalyvauja religiniuose ritualuose, kurie nori nenori asocijuojasi su kanibalizmu – ir todėl gali visam gyvenimui traumuoti jautresnės psichikos žmones.

Taigi yra pakankamai argumentų, palaikančių hipotezę, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas po jo nukryžiavimo. Ją įrodžius ar tiesiog priėmus kaip labiausiai tikėtiną, galima daug ką suprasti ir paaiškinti krikščionių tikėjime, psichologijoje bei visoje krikščioniškoje kultūroje.

Galbūt tai padėtų suprasti nežmonišką istorinį krikščionių žiaurumą – suprasti, kodėl per ilgą krikščionybės istoriją buvo taip šaltakraujiškai išžudyti, nukankinti ar sudeginti ant laužo milijonai padorių žmonių, kuriems buvo nepriimtina krikščioniškoji „komunija“?
Kanibalizmo egzistavimą krikščionybėje nuo pat jos užgimimo patvirtina ir kunigai:

http://www.klauskkunigo.lt/842/k%C4%85-simbolizuoja-kristaus-k%C5%ABnas-ir-kristaus-kraujas

Taigi skanaus kraujo iš vyno (jei tikrai tiki – tai taip ir yra) ir žmogaus mėsytės per artimiausias velykas mielieji )